Amišų medžioklė. Beje, kas tie amišai?

Praeitą savaitgalį (sausio 15 d.) lietuvaičiai susiruošė į kelionę. Sumąstėm (tiksliau Marija sumąstė, o mes entuziastingai sutikom), jog norim pamatyti amišus (angl. amish). Kadangi aš apie juos prieš tai nebent pusę ausies buvau girdėjusi, tad pasinaudojusi teta Vikipedija bandau ir jums paaiškinti, kas tie amišai yra: „Amišai – anabaptistų bendruomenė (kaip Giedrė pasakytų – sekta), išlikusi tik JAV ir Kanadoje. Amišai gyvena izoliuotai nuo išorinio pasaulio – yra žinoma, kad jie nenaudoja jokių elektrinių prietaisų (pvz., šaldytuvo, televizoriaus, telefono), modernių susisiekimo priemonių (motociklų, automobilių ar lėktuvų). Jie nemoka JAV valstybei jokių mokesčių, tačiau ir negauna nei cento iš valstybės savo išlaikymui. Amišų vyrai veda tik amišų kilmės moteris iš amišų bendruomenės tarpo, kad jie toliau galėtų tęsti savo senąsias tradicijas bei išvengtų tautinio nešvarumo. Tačiau yra ir atsiskyrusių amišų, kuriems nepatinka senasis amišų gyvenimo stilius, jie nelanko jų bažnyčios, bet tada jie iškart išbraukiami iš amišų bendruomenės“.

Kelionė buvo ilga (iki Dutch Village), bet turininga. Tąkart sugalvojom taisyklę, jog kas pusvalandį klausysimės vis nauojos radijo stoties, kurių Čikagoje „traukia“ apie 200. Daug specifinių: vien tik Elvio Preslio muzika, Pearl Jam radijo stotis, daug apie sportą, romantinės, klasikos, roko, alternatyvios, popso muzikos stotys. Užbėgant už akių galiu pasakyti, jog užvakar, karts nuo karto prasukant bendru sutarimu radijo stotis, baigėm klausytis visų stočių ir jau vėl pradėjom nuo pradžių. Beje, savo kambariuose taip pat turim radijas. Dažną rytą klausausi Acoustic Chicago laidos, kuri transliuoja visų žinomiausių dainų akustines versijas.

Amišų gyvybės ženklų ilgą laiką nesimatė. Užtat Amišų kaime aptikom sendaikčių krautuvėlę, „blusų turgų“ (angl. flea market), kuriame užtrukom daugiausia laiko. Tobulų daikčiukų ten buvo galima rasti – matote nuotraukose.

Tačiau jau išvažiuojant iš Amišų kaimo kaip iš giedro dangaus pasipylė amišai (juokauju). Pamatėm porą karietų, tačiau ir to pakako. Patikėkit, koks kilo automobilyje sujudimas: „Žiūrėkit, žiūrėkit aaaaaaamišaiiiiiiiiiiiiii!!!!!!!“ Kas puolė trauktis fotoaparatus, kas filmavimo kameras. Jautėmės kaip tikri „paparaciai“, gaudantys kadrus pro automobilio langus. Net apsisukom ir grįždami iš kitos pusės apžiūrėjom karietą. Patikėkit, turėjom juoko. Tąkart ir kilo mūsų dienos pavadinimas „Amišų medžioklė“ :>>

Grįždami jau visai pavakare užsukom į New Buffalo miestuką, kurortą prie Mičigano ežero pakrantės. Ten yra ledainė, kurioje kolekcionuojamos įvairiausių kiaulių ir kiaulyčių figūrėlės. Žinoma, ledainė buvo uždaryta – ne vasaros sezonas. Apžiūrėjom švyturį, pasisupom ant supynių ir grįžom į savo Lombard miestuką. Šia įdomia kelione likom patenkinti.

Amišų kaimo gyventoja – žaisliukas ant eglutės. Blusų turguje.

Blusų turgaus eksponatai.

Tokių suvenyrų kaip „God bless America“ buvo galima rasti ir daugiau.

Iš Vikipedijos: „Amišų aprangos taisyklės draudžia jiems naudoti sagas, vietoj jų leidžiama naudoti tik kabliukus su akutėmis arba raištelius. Rūbai be sagų yra priminimas, kad amišai yra taikaus būdo bei nesiruošia devėti jokios karinės uniformos, kuri dažnai būna su sagomis. Amišų rūbai pagal taisykles neturi be reikalo akreipti dėmesio, jie privalo būti kuklūs, tvarkingi, vienos spalvos ir pasiūti pagal visas amišų rūbų taisyklės.“

Tikrieji amišai pro automobilio langą.

Ledainės vitrina New Buffalo miestuky.

Ką mes veikiame dienomis arba apie mūsų stažuotės vietas

Kaip žinia, aš atlieku praktiką laikraščio „Draugas“ redakcijoje. Tikiu, daugumą reikia „apšviesti“, jog „Draugas“ yra užsienio lietuvių laikraštis, leidžiamas jau 102 metai Čikagoje, tačiau platinamas ir kitose Amerikos valstijose, pasiekia net ir Lietuvą. Daugelį metų leistas kiekvieną dieną, nuo 2011 metų tapo tridieniu. Apie šiuos pakitimus ir apskritai apie patį laikraštį galite paskaityti čia http://www.draugas.org/01-15-11leidejozodis.html Anksčiau šis laikraštis bei kiti leidiniai ir knygos buvo spausdinami „Draugui“ priklausiusioje leidykloje, tačiau pasenus įrangai pasirinkta kita Amerikos spaustuvė. Senąsias spaustuvės patalpas su įrengimais galite apžiūrėti nuotraukose.

Turiu savo darbo vietą „Draugo“ redakcijoje – stalą su Mac kompiuteriu. Jau turiu parašyti 2 straipsnius bei dar 2 išredaguoti. Redaktorė Dalia Cidzikaitė juokaudama sakė, jog darbo man tikrai atras. Pradžia tikrai darbinga.

Mano kolegos, kiti 4 studentai, rytais palikę mane „Drauge“, skuba su Hyundai Sonata į savo darbo vietą – Lituanistikos tyrimo ir studijų centro archyvus. Ten ieško informacijos savo magistrantūros bei doktorantūros baigiamiesiems darbams. Žinau, jog Giedrės archyve labai šalta. Marija šiuo metu dirba šiltame kambariuky prie kompiuterio. Gediminui reikalinga medžiaga sukrauta keliose didelėse spintose, tad jau suka galvą kaip spėti viską peržiūrėti. Arūnas reikalingos informacijos ieško kraustydamas dėžes. Žodžiu, visiems darbo iki kelių. Aš savo ruožtu iš archyvo bibliotekos pasiskolinau vieną knygą – Jurgos Ivanauskaitės „Sapnų nublokšti“ – ir jau judu link 46 puslapio.

Gediminas, Marija, „Draugo“ redaktorė Dalia Cidzikaitė, Arūnas. Gavom po

keletą

laikraščio numerių dovanų.

Laikraščio spaudos forma.

Jau nebenaudojamos spaustuvės patalpos.

Lituanistikos tyrimo ir studijų centre. Arūnas ir Marija ruošiasi darbui.

Archyvai.

Specialiai Justinui – pašto ženklų kolekcija.

Susikaupęs Gediminas.

K. Čiurlionio rankraščio originalas.

Pirmasis laikraščio „Draugas“ numeris.

Susikaupusi Giedrė.

Susikaupusi Marija.

Lietuvaičių pažintis su Čikaga ir pusryčiavimo ypatumai

Jau turim išnuomotą automobilį Hyundai Sonata (2010 m.) su pilnu baku kuro. Tiesa, jau nebe taip pilnu. Automobiliu pasirūpino Lituanistikos tyrimo ir studijų centras. Tariam didelį AČIŪ jiems. Beje, jį jau spėjom ir aplankyti savo naująja transporto priemone. Dar užsukom ir į dienraščio „Draugas“ redakciją, kurioje aš atliksiu praktiką. Kol neturėjom autobomilio, į Čikagą keliavom traukinuku. Vienkartinis bilietas kainuoja 2,25 dolerio. Traukiny žmonės nebe taip šypsosi ir tikrai nebeklausia „Hi! How are you?“. Man važiavimas tuo traukinuku tikrai nesukėlė daug teigiamų emocijų. Kiekviename vagone pakabinti plakatai su instrukcija, ką daryti nelaimės atveju, kaip evakuotis. Atrodo, tik ir belieka laukti kol traukinį užpuls teroristai. Pora kartų traukinukas buvo sustojęs vidury nežinios ir pasigirsdavo balsas, jog nepanikuotumėm – traukinių kamštis, reikia praleisti kitą traukinį.

Oras Čikagoje šaltokas. Praleidome centre kelias valandas, sušalome, tai grįžus bent jau man teko gerti ir vaistų. Apžiūrėjom paveikslų galeriją „Art Institute of Chicago“. Nespėjom visko. Grįšim dar kitą dieną, nes šiokiadieniais nemokama. Pasivaikščiojome Mičigano ežero pakrante, perdavėme Pranutės (laimėjome jos vardu įsteigtą stipendiją ir prieš kelionę buvome Lietuvoje susitikę) jam skirtus linkėjimus. Sutikome pakrantėje keletą kiškių, po Gedimino gaudynių turėjusių tapti mūsų vakariene. Tačiau... visos gaudynės baigėsi Gedimino kraujuojančia nosimi ir subraižytu žandu – kiškiui atlikus suktą manevrą, Gediminas įpuolė į krūmą. Aplankėm dar Millenium Park esančią „Sky Gate“ skulptūrą, liaudiškai dar vadinamą „Bean“ („Pupelė“). Pasigrožėjom čiuožėjais ant ledo. Prižadėjom ir patys pačiuožinėti po atviru dangumi kurią dieną. Tobula. Dar ir McDonaldą aplankėm amerikietišką: hamburgeriai žymiai didesni, vidutinė coca cola tokio pat dydžio kaip Lietuvoje didelė, pats pastatas 2 aukštų, abiejuose groja skirtinga muzika, jau viskas papuošta Valentino dienai. Žmonių ne taip jau daug ir toli gražu visi ne amerikietiško dydžio. Gal McDonaldas netoks jau ir populiarus Amerikoje? Nors geltonųjų „M“ raidžių gali pamatyti ant kiekvieno kampo net ir mažiausiame kaimukyje.

Dabar apie pusryčius, kuriuos valgom kiekvieną rytą nuo 8 val. kokią gerą valandą pagrindiniame pastate. „Karštasis“ pasirinkimas visada būna kiaušinienė, bulvės, mėsos paplotėliai arba kepta dešra. Jau beveik atsibodo, nes prasidėjo antra savaitė, o racionas nelabai pakito. Galima rinktis iš apelsinų arba obuolių sulčių, kavos arba arbatos. 3 tipų jogurtai. 4 tipų dribsniai su pienu. Galima išsikepti patiems blynų ir pasiskrudinti duonos. Uogienės, riešutai, tepati sūriai, džemai mažuose indukuose. Obuoliai ir bananai (juos dažnai parsinešam ir į kambarius). Dar kai ko ir neragavę esam. Visko gali valgyti kiek telpa. Pastebėjom tendenciją, jog su kiekviena diena suvalgome vis mažiau. Bet kokiu atveju, lietuvaičių stalas vis dar po pusryčių būna nukrautas tuščiais indukais daugiausiai. Vakar išsiaiškinom, jog pirmadieniais ir antradieniais gausim dar ir vakarienę. Žodžiu, iš bado neturėtume mirti.

Vaizdas pro mūsų kambario langą: pagrindinis viešbučio pastatas, kuriame valgome pusryčius. Sunkvežimis atvežė mūsų pusryčius :>> Beje, atkreipkite dėmesį, jog daug kur Amerikoje kabo vėliavos.

Koncertų salė/stadionas vidury Čikagos Millenium Parke.

Ant tilto į paveikslų galeriją „Art Institute of Chicago“.

Perduodam Pranutės linkėjimus naktiniam Mičigano ežerui. Jame plaukioja daugybė ančių, aplink laksto daugybė kiškių.

Vasarą per šiuos didžiulius veidus (jie yra 2 vienas priešais kitą) bėga vanduo. Čia lyg ir fontanai. Jie keičia mimikas kas kelias sekundes. Įspūdingai atrodo.

Didžiulė „Sky Gate“ skulptūra. Po ja galima praeiti. Visa veidrodinė. Atsispindi Čikaga. Naktį tobulai atrodo. Nufotografuosiu kitą kartą visą. Tąkart labai jau rankos šalo.

Čiuožykla po atviru dangumi. Laukite tęsinio. Čiuošim ir mes.

Koks jausmas pajaunėjus 8 valandomis?

Tobulas! Jaučiuosi taip, lyg kas būtų suteikęs galimybę atsukti laiką atgal ir praleisti tas 8 valandas savo gyvenimo kažkaip kitaip. Jei dar kas nesupratot, tai šiuo metu Čikagoje 8 valandomis anksčiau nei Lietuvoje. Žiūriu laikrodin: šiuo metu lietuvaičiai miega, nes dar neatsuktas laikrodis rodo 5:20, kai tuo tarpu Čikagoje šiuo metu 21:20 – tik ruošiuosi miegui. Taigi, kai jūs jau kelsitės gyventi, aš dar tik sapnuosiu ir planuosiu jūsų gyvenamos dienos darbus savo sapnuose.

Ir vis dėlto, kaip mums sekėsi kelionė Kaunas – Ryga – Stokholmas – Čikaga – Lombardas..? Atkarpa Kaunas – Ryga neprailgo dėka kalbaus VDU vairuotojo, kuris mus visus 5 vežė Rygos oro uostan (kelionė truko apie 4 h). Bagažą pridavėm be didelių vargų. Nepasirodėm panašūs į teroristus, tad į lėktuvą taip pat leido įsėsti. Atkarpos Ryga – Stokholmas įveikimas truko apie 1 h 20 min. Tuomet 4 h laukimas Stokholmo oro uoste ir 1 h laukimas lėktuve, skrendančiame Čikagon – buvo valomas specialiu skysčiu sniegas nuo lėktuvo. Kelionė iki Čikagos 8 h. Miegojom, žiūrėjome filmus, beje, gavom 2 kartus valgyti. Kelionė tikrai sėkminga. Dar 1 h 30 min. truko visi patikrinimai jau nusileidus Amerikon. Aš pareigūnui, tikrinančiam pasus ir vizas, pasirodžiau kažkaip labai įtartinai: kokius 3 kartus sulaukiau klausimo, ar pirmą kartą lankausi Amerikoje, ar esu ištekėjusi, ar turiu giminių JAV, kokiu tikslu čia lankausi, kokiame universitete studijuoju. Įtartina pasirodė tai, jog pamatęs mano pasą, jį nusinešė prie kito kolegos paprašęs manęs lukterėti – tada tikrai suvokiau, jog vis dėlto mano kelionė Amerikon čia ir dabar gali pasibaigti, nes pirmu lėktuvu turėčiau grįžti į savo šalį. Bet gerai, kad viskas laimingai baigėsi – palikusi savo pirštų antspaudus jau galėjau prisijungti prie kitų sėkmingai patikrinimą išgyvenusių lietuvaičių. Oro uoste jau mūsų laukė 2 vyrukai lietuviai iš LTSC, nuvežę iki mūsų dabartinių namų Lombarde.

Šį vakarą maistą gamino mūsų vyrai Gediminas ir Arūnas. Rezultatas – makaronai su tunu. Buvo laaabai skanu. Gėrėm dar didžiausio Prancūzijos gaidžio, svėrusio 46 kg, garbei pagaminto vyno (tik tikslaus pavadinimo nepamenu). Svarbu, jog buvo skanus. Ilgai nevakarojom – visi buvom pavargę nuo kelionės ir laiko skirtumo.

Laukiant pirmojo skrydžio Rygos oro uoste...

Mūsų naujųjų namų spintelės stalčiuje radom net ir Bibliją

Mūsų dabartiniai namai – virtuvė

Mūsų dabartiniai namai – svetainė

Vyrai gamina makaronus pirmojo vakaro proga

Lietuvaičių stažuotojų komanda: Gediminas, Renata, Giedrė, Marija, Arūnas

Jau laukiam rytojaus pusryčių savo viešbutyje – sakė, jog bus galima valgyti, kiek telpa. Taip ir darysim. Prisikimšim, kad būtume sotūs iki vakarienės. Gi studentai, o Amerikoje brangoka. Ryt laukia turininga diena, tad ir aš keliausiu ilsėtis. Labanakt.

P.S. Reklamos Čikagoje iš pirmo žvilgsnio nesužavėjo. Nieko originalaus. Lėkštokos. Tarkim, reklamuoja krevetes, tai plakate vaizduoja didžiulę krevetę ir šalia besišypsančią blondinę panelę. Kuo gi čia siejasi? Ir apskritai čia pilna nuorodų ir užrašų kaip kokiems žiopliams: didžiulė rodyklė, rodanti, jog galima sukti tik į dešinę, bet po ja dar užrašyta RIGHT ONLY. Dar čia LABAI daug sunkvežimių ir daug kur mokami keliai. Visi važiuoja greitai ir ne visada laikosi taisyklių. Automobiliuose dažnai būna įtaisytas aparatas, automatiškai užfiksuojantis, kiek esi skolingas valstybei per mėnesį už pravažiuotus mokamus kelius. Beje, čia TIKRAI visi šypsosi ir kažkaip nenatūraliai klausia „Hi! How are you?“.

KAS MES? Esame penkiese: aš – Renata, Marija, Gediminas, Giedrė ir Arūnas. Studijuojame Vytauto Didžiojo universitete (VDU): aš – Žurnalistika (I magistrantūros kursas), Marija ir Gediminas – Migracijos politika ir lietuvių diasporos istorija (II magistrantūros kursas), Giedrė ir Arūnas – Istorijos doktorantūra.

KUR MES? Šiuo metu randamės Amerikoje, Ilinojaus valstijoje. Įsikūrėme viešbutukyje/svečių namuose „Marriott Residence Inn“, kurie yra šios valstijos Lombard miestelyje. Už 20 min. kelio automobiliu atsiduriama Čikagoje, kur ir praleisime daugiausia laiko: čia įsikūręs Lituanistikos tyrimo ir studijų centras (LTSC) – mano bendrakeleivių domėjimosi objektas, bei dienraščio „Draugas“ redakcija – pastarojoje aš praleisiu daugiausiai laiko.

KODĖL MES ČIA? Laimėjome Vytauto Didžiojo universitete įsteigtas vardines Liūto ir Francoise Mockūnų stipendijas – galimybę nemokamai atlikti mėnesio stažuotę JAV, Čikagoje. Plačiau apie šį gėrį skaitykite ir žiūrėkite video http://vdu.lt/naujienos/stazuotojams-jav-stipendiju-mecenate-linkejo-visapusiskos-patirties.html#videos