Stažuotė Čikagoje 2011 01 12 - 02 15
Thursday, February 10, 2011
Basos kojos Atlanto vandenyne vidury žiemos
Thursday, February 3, 2011
Kur mes gyvename Vašingtone?
Tuesday, February 1, 2011
Stažuotės apžvalga („Draugo“ straipsnis)
Kitoks gyvenimas Amerikoje – lietuvaičių stažuotės įspūdžiai
Amerikoje svečiuojamės daugiau nei dvi savaites, tačiau mums atrodo, jog čia gyvename mažiausiai porą mėnesių – įspūdžių begalė. Priminsiu, kas mes tokie esame: Arūnas Antanaitis, Giedrė Milerytė, Marija Raškauskienė, Gediminas Žūsinas bei Renata Novogreckaitė – 5 studentai iš Lietuvos Vytauto Didžiojo universiteto (VDU), laimėję vardines Liūto ir Francoise Mockūnų stipendijas, įsteigtas VDU (apie tai plačiau skaitykite „Draugo“ 2011 sausio 25 d. numeryje).
Dar niekada neturėjome dienos, panašios į prieš tai buvusias. Nors, atrodo, rytus pradedame vienodai – važiuojame į „Draugo“ redakciją bei Lituanistikos tyrimo ir studijų centrą (LTSC), kuriame ieškome medžiagos savo tiriamiesiems darbams, tačiau kiekviena diena kupina vis naujų pažinčių, vietų, emocijų ir minčių, kuriomis ir norėtume pasidalinti. Nors mūsų stažuotės tikslas yra archyvai ir juose esantys dokumentai, tačiau kai kuriomis temomis itin naudingą informaciją susitikimų metu suteikia čia JAV gyvenantys išeiviai.
Turistais Amerikoje tikrai nesijaučiame – kiekvieną dieną bendraujame lietuviškai tarpusavyje, dažnai susitinkame su čia gyvenančiais lietuviais, kurie pripasakoja įdomiausių istorijų bei vaišina mus lietuviškomis vaišėmis. Net juokavome, kad stažuotės metu dažniau valgome cepelinus nei būdami Lietuvoje. Už suorganizuotus susitikimus ir kelionę į Vašingtoną bei rūpestį mūsų komanda turime padėkoti Vytui Maciūnui, Dalei Lukienei bei visai JAV lietuvių bendruomenei. JAV lietuvių visuomenės veikėjui Broniui Nainiui – už įdomias istorijas bei apsilankymą lietuvių restorane „Smilga“. Ten pabuvoję supratome, jog lietuviams, gyvenantiems Amerikoje, cepelinai lieka cepelinais – prie mūsų akių išpirko visus. Beje, apsilankę „Smilgoje“ iškart pajutome klientų aptarnavimo skirtumus – lietuvaitės padavėjos tikrai ne amerikietiškai šypsosi ir kas minutę neklausinėja, kaip mes jaučiamės, ar čia mums patinka.
Sausio 20 dieną leidomės kelionėn į Ilinojaus universitetą Čikagoje aplankyti ten dėstančio profesoriaus Giedriaus Subačiaus bei šiame universitete doktorantūrą studijuojančios Aurelijos Tamošiūnaitės. Kelias valandas klausėmės pasakojimų apie ranka rašytų laiškų kalbą ir kaupiamą tokių laiškų duomenų bazę, kurioje jau dabar yra sukaupta keli tūkstančiai laiškų. Kai kuriems buvo netikėta sužinoti, jog už kelių tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos, šiame universitete 1984 metais buvo įkurta Lituanistikos katedra. Gaila, jog nuo 2009 metų buvo uždarytos magistrantūros ir doktorantūros programos. Tikrai nuostabu žinoti, jog paskaitų metu įvairiausių tautybių (indai, korėjiečiai, pakistaniečiai, kinai, ukrainiečiai, baltarusiai, lenkai) studentai kažkada skaitė „Eglės – žalčių karalienės“ mitą anglų kalba bei žiūrėdami filmus susipažino su Lietuvos kultūra bei Čikagos lietuvių gyvenimu. Gavome dovanų senovine spausdinimo technika atspausdintus ir užšifruotus tekstus. Profesorius aprodė mums universiteto biblioteką, parodė lietuviškų knygų lentynas. Tiesa, studentų tarpe mūsų kalba parašytos knygos nelabai populiarios. Tačiau žavi vien šis faktas, jog lietuviškos knygos yra pasiekiamos net už tūkstančio kilometrų nuo Lietuvos.
Susitikimas su JAV politologu Tomu Remeikiu buvo naudingiausias A. Antanaičiui: „Laukiau susitikimo su T. Remeikiu, nes jis aktyviai dalyvavo išeivijos visuomeninėje veikloje, prisidėjo prie santykių su Jungtinių Amerikos valstijų politikais plėtojimo. Kadangi mano tyrimų tema – „Lietuvių išeivijos vaidmuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrime 1985–1994“, tad šio istoriko nuomonė svarbi mano tyrinėjimams“.
Henrieta Vepštienė, Kristina ir Birutė Bulotaitės – jų kompanijoje leidome sausio 21 dienos vakarą. Nors esame skirtingų kartų atstovai, vakaro metu diskutavome kaip lygus su lygiu įvairiausiais klausimais, juokavome, klausėmės prisiminimų, dalijomės ateities planais. „Gyvename Kaune, studijuojame Vytauto Didžiojo universitete, kuriame aktyviai veikia Kauno Santaros-Šviesos klubas. Lietuvoje ne kartą teko lankytis šio klubo suvažiavimuose, tad labai norėjosi pabendrauti ir su santariečiais Čikagoje. Džiaugiamės, jog stažuotės metu turime tokią galimybę susipažinti su įvairiausių organizacijų atstovais – tiek ateitininkais, skautais ar santariečiais“, – komandos vardu kalbėjo vadovas Arūnas. Po vakarojimo su santarietėmis, į kelionę namo nebuvome išleisti tuščiomis. Kaip tikros močiutės mums prikrovė ir duonos, ir mėsos, ir raugintų agurkėlių. Gavome dovanų ir Algimanto Mackaus knygų fondo išleistų knygų.Negalėjome atsistebėti čia Čikagoje gyvenančių lietuvių svetingumu.
Sausio 22 dieną lankėmės Augustino Idzelio sodyboje bei turėjome progą pabendrauti su būriu įdomių asmenybių. „Su A. Idzeliu buvau susitikęs prieš keletą metų žurnalo „Į laisvę“ studijų savaitgalio metu Kulautuvoje, Lietuvoje“, – prisiminė Arūnas. Turime viešai pagirti namų šeimininkę, nes vaišės buvo nuostabios – galėjome paragauti tiek amerikietiškų patiekalų, tiek JAV gamintų lietuviškų. Grįžome namo pilna automobilio bagažine maisto.
Prieš „Dainavos“ ansamblio koncertą ryte džiaugėmės Danguolės Kviklytės ekskursija po vietas, kur prieš daug metų laiką leido, dirbo ar gyveno pirmieji lietuviai, emigravę į Ameriką. „Turėjome fantastišką ekskursiją po senąsias Lietuvos bažnyčias, galėjome pamatyti vietą, kurioje vyko lietuvių dainų šventės, pastatą, kuriame buvo įsikūrusi laikraščio „Naujienos“ redakcija. Didelį įspūdį paliko skerdyklų rajonai, kuriuose dirbo daug lietuvių – tai leido geriau įsijausti į A. Sinklerio romano „Džiunglės“ veiksmą“, – mintimis dalijosi stažuotojai Giedrė ir Gediminas. Apžiūrėję Dariaus ir Girėno paminklą skubėjome į „Dainavos“ ansamblio koncertą „Aukos dvasia“ Švč. Mergelės Marijos gimimo bažnyčioje. Nesitikėjome, jog koncertas paliks tokį didelį įspūdį. Repertuaras tikrai suvirpino širdis, tad koncerto pabaigoje pelnytai visi dėkojome atsistoję. Ačiū už sudarytą galimybę sudalyvauti „Dainavos“ koncerte Onai Daugirdienei.
Pas Reginą ir Bernardą Narušius leidome sausio 26 dienos popietę. „Tikrai naudingai praleidome laiką: kalbėjome apie dabartinę Lietuvą, jos ateitį, emigracijos problemas, palietėme pilietybės bei lietuvybės klausimus. Turėjome galimybę susipažinti su filmuota autentiška medžiaga iš pirmojo, po nepriklausomybės atstatymo, Vytauto Landsbergio, vizito Čikagoje. Matėme vaizdus iš Baltijos kelio bei kitų istorinių akimirkų. Gavome daug naudingos informacijos, dokumentų, filmuotos medžiagos savo tolimesniems moksliniams tyrinėjimams“, – apie vizitą pas Pasaulio Lietuvių Bendruomenės pirmininkę kalbėjo stažuotojai.
Už sausio 27 dienos ekskursiją po Lemonte esantį pasaulio jaunimo centrą esame labai dėkingi Dainai Čyvienei, seselei Juditai ir kunigui Antanui Saulaičiui SJ. Pasivaikščiojome po Tautodailės instituto muziejų, Liaudies meno galeriją, apžiūrėjome lituanistinės mokyklos patalpas ir buvome supažindinti su jos veikla. Popiet apie ateitininkų federacijos bei JAV lietuvių bendruomenės socialinių reikalų tarybos veiklą mus supažindinti sutiko Juozas Polikaitis.
Tikrai turiningai leidžiame dienas JAV. Didžiąją laiko dalį būdami archyvuose randame labai naudingos savo tyrimams medžiagos, kurią papildo susitikimų metu gaunama informacija. Juokaujame, kad užkelsime kartelę kitų metų stažuotojams, nes mums sudarytos sąlygos sukuria galimybę maksimaliai išnaudoti laiką.
Saturday, January 22, 2011
Amišų medžioklė. Beje, kas tie amišai?
Praeitą savaitgalį (sausio 15 d.) lietuvaičiai susiruošė į kelionę. Sumąstėm (tiksliau Marija sumąstė, o mes entuziastingai sutikom), jog norim pamatyti amišus (angl. amish). Kadangi aš apie juos prieš tai nebent pusę ausies buvau girdėjusi, tad pasinaudojusi teta Vikipedija bandau ir jums paaiškinti, kas tie amišai yra: „Amišai – anabaptistų bendruomenė (kaip Giedrė pasakytų – sekta), išlikusi tik JAV ir Kanadoje. Amišai gyvena izoliuotai nuo išorinio pasaulio – yra žinoma, kad jie nenaudoja jokių elektrinių prietaisų (pvz., šaldytuvo, televizoriaus, telefono), modernių susisiekimo priemonių (motociklų, automobilių ar lėktuvų). Jie nemoka JAV valstybei jokių mokesčių, tačiau ir negauna nei cento iš valstybės savo išlaikymui. Amišų vyrai veda tik amišų kilmės moteris iš amišų bendruomenės tarpo, kad jie toliau galėtų tęsti savo senąsias tradicijas bei išvengtų tautinio nešvarumo. Tačiau yra ir atsiskyrusių amišų, kuriems nepatinka senasis amišų gyvenimo stilius, jie nelanko jų bažnyčios, bet tada jie iškart išbraukiami iš amišų bendruomenės“.
Kelionė buvo ilga (iki Dutch Village), bet turininga. Tąkart sugalvojom taisyklę, jog kas pusvalandį klausysimės vis nauojos radijo stoties, kurių Čikagoje „traukia“ apie 200. Daug specifinių: vien tik Elvio Preslio muzika, Pearl Jam radijo stotis, daug apie sportą, romantinės, klasikos, roko, alternatyvios, popso muzikos stotys. Užbėgant už akių galiu pasakyti, jog užvakar, karts nuo karto prasukant bendru sutarimu radijo stotis, baigėm klausytis visų stočių ir jau vėl pradėjom nuo pradžių. Beje, savo kambariuose taip pat turim radijas. Dažną rytą klausausi Acoustic Chicago laidos, kuri transliuoja visų žinomiausių dainų akustines versijas.
Amišų gyvybės ženklų ilgą laiką nesimatė. Užtat Amišų kaime aptikom sendaikčių krautuvėlę, „blusų turgų“ (angl. flea market), kuriame užtrukom daugiausia laiko. Tobulų daikčiukų ten buvo galima rasti – matote nuotraukose.
Tačiau jau išvažiuojant iš Amišų kaimo kaip iš giedro dangaus pasipylė amišai (juokauju). Pamatėm porą karietų, tačiau ir to pakako. Patikėkit, koks kilo automobilyje sujudimas: „Žiūrėkit, žiūrėkit aaaaaaamišaiiiiiiiiiiiiii!!!!!!!“ Kas puolė trauktis fotoaparatus, kas filmavimo kameras. Jautėmės kaip tikri „paparaciai“, gaudantys kadrus pro automobilio langus. Net apsisukom ir grįždami iš kitos pusės apžiūrėjom karietą. Patikėkit, turėjom juoko. Tąkart ir kilo mūsų dienos pavadinimas „Amišų medžioklė“ :>>
Grįždami jau visai pavakare užsukom į New Buffalo miestuką, kurortą prie Mičigano ežero pakrantės. Ten yra ledainė, kurioje kolekcionuojamos įvairiausių kiaulių ir kiaulyčių figūrėlės. Žinoma, ledainė buvo uždaryta – ne vasaros sezonas. Apžiūrėjom švyturį, pasisupom ant supynių ir grįžom į savo Lombard miestuką. Šia įdomia kelione likom patenkinti.
Iš Vikipedijos: „Amišų aprangos taisyklės draudžia jiems naudoti sagas, vietoj jų leidžiama naudoti tik kabliukus su akutėmis arba raištelius. Rūbai be sagų yra priminimas, kad amišai yra taikaus būdo bei nesiruošia devėti jokios karinės uniformos, kuri dažnai būna su sagomis. Amišų rūbai pagal taisykles neturi be reikalo akreipti dėmesio, jie privalo būti kuklūs, tvarkingi, vienos spalvos ir pasiūti pagal visas amišų rūbų taisyklės.“
Tuesday, January 18, 2011
Ką mes veikiame dienomis arba apie mūsų stažuotės vietas
Kaip žinia, aš atlieku praktiką laikraščio „Draugas“ redakcijoje. Tikiu, daugumą reikia „apšviesti“, jog „Draugas“ yra užsienio lietuvių laikraštis, leidžiamas jau 102 metai Čikagoje, tačiau platinamas ir kitose Amerikos valstijose, pasiekia net ir Lietuvą. Daugelį metų leistas kiekvieną dieną, nuo 2011 metų tapo tridieniu. Apie šiuos pakitimus ir apskritai apie patį laikraštį galite paskaityti čia http://www.draugas.org/01-15-11leidejozodis.html Anksčiau šis laikraštis bei kiti leidiniai ir knygos buvo spausdinami „Draugui“ priklausiusioje leidykloje, tačiau pasenus įrangai pasirinkta kita Amerikos spaustuvė. Senąsias spaustuvės patalpas su įrengimais galite apžiūrėti nuotraukose.
Turiu savo darbo vietą „Draugo“ redakcijoje – stalą su Mac kompiuteriu. Jau turiu parašyti 2 straipsnius bei dar 2 išredaguoti. Redaktorė Dalia Cidzikaitė juokaudama sakė, jog darbo man tikrai atras. Pradžia tikrai darbinga.
Mano kolegos, kiti 4 studentai, rytais palikę mane „Drauge“, skuba su Hyundai Sonata į savo darbo vietą – Lituanistikos tyrimo ir studijų centro archyvus. Ten ieško informacijos savo magistrantūros bei doktorantūros baigiamiesiems darbams. Žinau, jog Giedrės archyve labai šalta. Marija šiuo metu dirba šiltame kambariuky prie kompiuterio. Gediminui reikalinga medžiaga sukrauta keliose didelėse spintose, tad jau suka galvą kaip spėti viską peržiūrėti. Arūnas reikalingos informacijos ieško kraustydamas dėžes. Žodžiu, visiems darbo iki kelių. Aš savo ruožtu iš archyvo bibliotekos pasiskolinau vieną knygą – Jurgos Ivanauskaitės „Sapnų nublokšti“ – ir jau judu link 46 puslapio.